Komisija pristato direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo reformą

Kovo 8 d. Europos Komisija paviešino tikslinės darbuotojų komandiravimo taisyklių peržiūros rezultatus. Ši peržiūra atlikta atsižvelgiant į Komisijos politines gaires, pagal kurias puoselėjamas vienodo darbo užmokesčio už tą patį darbą principas. Apie ją buvo paskelbta ir 2016 m. Komisijos darbo programoje. Pateiktu pasiūlymu siekiama sudaryti palankesnes darbuotojų komandiravimo sąlygas, plėtoti sąžiningos konkurencijos aplinką ir gerbti komandiruotų darbuotojų, t. y. vienos valstybės narės darbuotojų, kuriuos darbdavys laikinai siunčia dirbti į kitą valstybę narę, teises. Iniciatyva visų pirma siekiama užtikrinti sąžiningą darbo užmokestį ir sudaryti vienodas sąlygas komandiruojančioms ir vietos įmonėms priimančiojoje šalyje.

Už užimtumą, socialinius reikalus, gebėjimus ir darbo jėgos judumą atsakinga Europos Komisijos narė Marianne Thyssen sakė: „Nuo pirmos savo kadencijos dienos tvirtinau, kad turime lengvinti darbuotojų judumą, tačiau jis turi būti sąžiningas. Pateikiamu pasiūlymu sukuriama aiški, sąžininga ir lengvai įgyvendinama teisinė komandiravimo sistema.“

Reformos rezultatas – pokyčiai trijose pagrindinėse srityse: komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio, įskaitant subrangos atvejus, per laikinojo įdarbinimo įmones įdarbintiems darbuotojams taikomų taisyklių ir ilgalaikių komandiruočių.

Pasiūlyme numatyta prievolė komandiruotiems darbuotojams taikyti iš esmės tokias pačias darbo užmokesčio ir darbo sąlygų nuostatas, kokios taikomos vietos darbuotojams. Tai bus daroma visapusiškai laikantis subsidiarumo principo ir atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės valdžios institucijų ir (arba) socialinių partnerių šioje srityje nustatytas sąlygas. Kai kuriose srityse (pavyzdžiui, sveikatos ir saugumo) komandiruotiems darbuotojams jau dabar taikomos tokios pačios taisyklės, kaip priimančiosios valstybės narės darbuotojams. Tačiau darbdavys neprivalo komandiruotam darbuotojui mokėti didesnį nei minimalų priimančiosios šalies darbo užmokestį. Dėl to gali atsirasti komandiruotų ir vietos darbuotojų darbo užmokesčių skirtumų, kurie gali nulemti nesąžiningą įmonių konkurenciją. Tai reiškia, kad komandiruotiems darbuotojams dažnai mokamas mažesnis darbo užmokestis nei tą patį darbą dirbantiems vietos darbuotojams.

Nuo šiol visos darbo užmokesčio taisyklės, taikomos vietos darbuotojams, turės būti taikomos ir komandiruotiems darbuotojams. Darbo užmokestį sudarys ne tik minimali atlyginimo norma, bet ir įvairios kitos priemokos ir išmokos, jei tokių yra. Bus reikalaujama, kad valstybės narės aiškiai nurodytų, kokie elementai sudaro darbo užmokestį jų teritorijoje. Teisės aktais ar visuotinai taikomose kolektyvinėse sutartyse nustatytos taisyklės taps privalomos komandiruotiems darbuotojams visuose ekonomikos sektoriuose. Pasiūlymu valstybėms narėms suteikiama galimybė užtikrinti, kad subrangovai komandiruotiems darbuotojams mokėtų tokį patį darbo užmokestį, kokį moka pagrindinis rangovas. Be to, tą reikėtų daryti laikantis nediskriminavimo principo – tokios pačios taisyklės turi būti taikomos tiek šalies, tiek užsienio subrangovams.

Pasiūlymu taip pat siekiama užtikrinti, kad nacionalinės taisyklės, kuriomis reglamentuojama laikinojo įdarbinimo įmonių veikla, būtų taikomos ir tada, kai darbuotojus komandiruoja užsienyje įsisteigusios laikinojo įdarbinimo įmonės.

Galiausiai, jei komandiravimo trukmė viršija 24 mėnesius, turės būti taikomos priimančiosios valstybės narės darbo teisės nuostatos, jei jos komandiruotam darbuotojui yra palankesnės.

Tokiais pakeitimais siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų apsaugą, padidinti skaidrumą ir teisinį tikrumą, sudaryti vienodas šalies ir komandiruojančių įmonių veiklos sąlygas, drauge visapusiškai laikantis valstybių narių derybų dėl darbo užmokesčio sistemų.

Pagrindiniai faktai

  • Darbuotojai yra komandiruojami, kai reikia suteikti paslaugas kitoje bendrosios rinkos valstybėje narėje. Komandiruotas darbuotojas – darbuotojas, kuris yra įdarbintas vienoje ES valstybėje narėje, tačiau darbdavio laikinai nusiųstas dirbti į kitą valstybę narę.
  • 2010–2014 m. komandiruotų darbuotojų skaičius išaugo beveik 45 proc. 2014 m. maždaug 1,9 mln. Europos darbuotojų buvo komandiruoti į kitą valstybę narę.
  • Darbuotojų komandiravimas itin būdingas statybų, gamybos ir paslaugų, pavyzdžiui, paslaugų asmenims (švietimo, sveikatos ir socialinio darbo) ir verslo (administravimo, specialistų ir finansinių) paslaugų, sektoriams.
  • Peržiūrėta 1996 m. Komandiruotų darbuotojų direktyva papildys 2014 m. Direktyvą dėl Komandiruotų darbuotojų direktyvos vykdymo užtikrinimo, kuri į nacionalinę teisę turi būti perkelta iki 2016 m. birželio mėn. (žr. IP-14-542). Direktyvoje dėl vykdymo užtikrinimo nustatomos naujos kovos su sukčiavimu ir piktnaudžiavimu bei už komandiravimą atsakingų nacionalinių valdžios institucijų administracinio bendradarbiavimo gerinimo priemonės.

Belgijos žiniasklaidą sudomino Lietuvos vežėjų problemos: ką pamatė?

„Lietuvos vežėjai susiduria su naujomis sienomis“, – tokia antrašte rašinį pradeda Belgijos leidinys „Le Standaard“, kurio žurnalistai prieš keletą savaičių lankėsi Lietuvoje. Šiuo metu vis daugiau Europos Sąjungos senbuvių priima įstatymus, kuriais siekia išstumti kitų ES valstybių vežėjus. Belgų žurnalistai į Lietuvą atvyko patikrinti, kokia situacija yra susiklosčiusi su mūsų šalies vežėjais.

Bendrovės jaučiasi spaudžiamos „Lietuvos transporto bendrovės jaučiasi spaudžiamos į kampą Europos Komisijos ir įvairių Vakarų Europos šalių, įskaitant Belgiją, politikos“, – konstatuojama „Le Standaard“ straipsnyje. Belgijos žurnalistų kalbintas Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Erlandas Mikėnas vardijo vieną ES valstybę po kitos, kurioje paskutiniu metu priimami įstatymai, ribojantys laisvą prekių ir paslaugų judėjimą tarp ES narių. Belgijoje vairuotojai nebegali ilsėtis sunkvežimių kabinose, tačiau nėra pakankamai viešbučių su tinkama vilkikams apsauga „Prancūzijoje priimtas „Loi Macron“ įstatymas, kuris nurodo, kad vežėjas turi turėti atstovą Prancūzijoje, taip pat visą dokumentaciją pateikti prancūziškai. Belgijoje vairuotojai nebegali ilsėtis sunkvežimių kabinose, tačiau nėra pakankamai viešbučių su tinkama vilkikams apsauga. Vokietijoje įtvirtintas minimalus 8,5 euro valandinis užmokestis, tačiau neįvertintos bendrovių sąnaudos administruojant ir pateikiant įrodymus, kad toks atlyginimas mokamas. Austrijoje ir Italijoje baudos už pažeidimus siekia 40 tūkst. eurų ir grasinama vilkikų konfiskavimu“, – interviu metu kalbėjo jis. Kad problema išties aštri, konstatuoja ir Belgijos žurnalistai. Tačiau gal tokios priemonės efektyvios kovoje su socialiniu dempingu Europos Sąjungos mastu? Publikacijoje aiškinama, kad Marianne Thyssen, socialinių reikalų komisarė, savo veiklos prioritetu yra numačiusi kovą su socialiniu dempingu. Jos nuomone, komandiruojami darbuotojai, nesvarbu ar statybų, ar transporto sektoriuje, turėtų gauti vienodą atlygį už vienodos apimties darbus toje pačioje šalyje. Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Linas Linkevičius Linas Linkevičius, Lietuvos užsienio reikalų ministras, sako turįs abejonių dėl problemos masto. „Aš nekritikuoju M. Thyssen, bet turiu abejonių. Pasitikrinau dar kartą: komandiruojami darbuotojai sudaro 0,7 proc. darbo rinkos. Ar tai didelė problema? Aš prašiau lankstumo ir sveikos nuovokos: su darbuotojų išnaudojimu reikia kovoti, bet siekime subalansuoto sprendimo“, – „Le Standaard“ citavo ministrą. Nerado nei senų vilkikų, nei pažeidėjų Vakariečiai norėdami pateisinti savo veiksmus, dažnai traukia stereotipus, tokius kaip pasenęs automobilių parkas ar maži atlyginimai, tačiau nieko panašaus belgų žurnalistai Lietuvoje nerado. „Tai netiesa“, – belgų žurnalistams sakė Kristianas Mortensenas, vienas iš „Girtekos“, valdančios 3000 vilkikų parką, vadovų, paklaustas apie pasenusį ir gamtosaugos reikalavimų neatitinkantį automobilių parką.

„Girteka“ praėjusiais metais pateikė užsakymą „Mercedes“, kuris yra didžiausias per visą „Mercedes“ istoriją. Savo Vakarų ir Šiaurės Europos maršrutuose vairuojame tik naujausius vilkikus“, – cituojamas K.Mortensenas. Jam antrino ir belgų kalbintas įmonės „Transekspedicija“ vadovas Vidmantas Pelėda: „Mūsų vilkikai tikrai nėra taršos šaltiniai. Visi mūsų 300 sunkvežimių atitinka Euro-5 arba Euro-6 standartus.“ Ar galėčiau priminti, kad vairuotojas Lietuvoje nesudėtingai gali užsidirbti 2 000 eurų? Ir kad atlygis yra gerokai aukštesnis už vidutinį darbo užmokestį šalyje Pasak „Linavos“ prezidento E.Mikėno, Vakarų Europoje lietuviai pristatomi kaip modernūs klajokliai, nepaklūstantys jokiems įstatymams. „Tačiau tai kategoriškai kertasi su tikrove“, – sako jis. Straipsnyje pateikiama „Girtekos“ patirtis, kuomet ant automobilių buvo dedamas elektroninio pašto adresas ir kiekvienas norintis galėjo pranešti apie nedrausmingą vairavimą – tokių skundų sulaukta labai mažai. Pasak K.Mortenseno, per metus vien „Girtekos“ vairuotojams vyksta 8 000 apmokymų. Lietuvos vežėjai nepabijojo paliesti ir taip eskaluojamo darbo užmokesčio klausimo. „Mūsų vairuotojams mokama per mažai?“, – publikacijoje retoriškai klausia „Linavos“ prezidentas E.Mikėnas. „Ar galėčiau priminti, kad vairuotojas Lietuvoje nesudėtingai gali užsidirbti 2 000 eurų? Ir kad atlygis yra gerokai aukštesnis už vidutinį darbo užmokestį šalyje. Praėjusiais metais atlyginimai transporto sektoriuje kilo aštuoniais procentais. Tik suteikite mums šiek tiek laiko priartėti prie jūsų lygio“, – žurnalistams sakė E.Mikėnas. Prakalbo apie priešinimąsi TAIP PAT SKAITYKITE: Taupymas „AdBlue“ sąskaita: ant kortos statoma ekologija ir automobilio sveikata Pirmieji „Mercedes-Benz“ elektriniai sunkvežimiai į gatves išriedės jau šiemet Asociacijos „Linava“ Transporto politikos sekretorius Tomas Garuolis „Le Standaard“ nurodė, kur yra esminė dabartinės Europos Komisijos ir kai kurių ES valstybių problema: „Europa visuomet mini, jog mažosios ir vidutinės įmonės yra jos ekonomikos šerdies esmė. Bet stabdomas būtent smulkusis verslas. Tokia bendrovė kaip „Girteka“ gali sau leisti įdarbinti po buhalterį kiekvienoje ES šalyje, kuris dirbs ir bus puikiai susipažinęs su konkrečios šalies tvarka. Tačiau mažesnėms bendrovėms – tai vis didėjanti nepakeliama našta. 2016-ieji jau buvo tikra katastrofa, skaičiuojant bankrutuojančių įmonių skaičių per vienerius metus.“ Lietuvos vežėjai tikrai nenusileis be kovos susidūrę su naujais sunkumais, rašinį baigia „Le Standaard“. „Ir mes formuojame bendrą frontą drauge su kitomis Rytų Europos asociacijomis“, – sako E.Mikėnas. „Netgi Ispanija ir Portugalija remia mus, kadangi visi esame šioje bėdoje. Briuseliui nereikėtų bijoti, kad užblokuosime miestą. Tačiau tęsime pasipriešinimą bet kokiems planams užkimšti Europos arterijas“, – žurnalistams kalbėjo „Linavos“ atstovas.

Darbuotojų komandiravimas į užsienį: dienpinigių sumažinimo galimybės ir apribojimai

Darbo kodekso 220 straipsnyje nustatyta, jog pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Taigi Darbo kodeksas garantuoja komandiruotam darbuotojui nenumatytų išlaidų komandiruotės metu kompensavimą. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti.

Pirmiau nurodytoje Darbo kodekso normoje nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo esmė atskleidžiama ir poįstatyminių teisės aktų normose, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11–396) patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (2008 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1K-123 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.

Mažesni dienpinigiai nei nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2010 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 440 redakcija) 6 punkte nustatytais atvejais, t.y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos.

Praktikoje gana dažni atvejai, kuomet darbdaviai bando sumažinti įmonės sąnaudas komandiruojamų darbuotojų sąskaita, t.y. nori pasinaudoti teisės aktų suteikta galimybe sumažinti dienpinigius įforminant tokį sumažinimą įmonės lokaliniais teisės aktais, arba bando tartis su komandiruojamais darbuotojais mokėti dienpinigius tik už darbo dienas. Tačiau darbdavys, bandydamas sumažinti kompensacijas už komandiruotes turėtų laikytis teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių.

Kaip galėtų būti mažinamas dienpinigių dydis?

Teisės aktais nustatyto dienpinigių normų dydžio mažinimas iki 50 procentų galimas tik kolektyvine sutartimi arba darbo sutartimi. Nesant įmonės kolektyvinėje, taip pat šalių darbo sutartyse nuostatos mažinti norminiais teisės aktais nustatytą dienpinigių normą, dienpinigių sumos sumažinamas darbdavio įsakymais – neteisėtas.

Darbdavys ir darbuotojas neturi teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo darbdavio įsakymu ir darbuotojui jį pasirašant, kadangi įsakymuose yra išreiškiama darbdavio valia, bet ne darbo sutarties šalių susitarimas. Toks įsakymas nelaikytinas darbo sutarties pakeitimu, ir pažeistų Darbo kodekso normas, reglamentuojančias individualių darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2004 ir kt.).

Darbo kodekso 93 straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (Darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavio priimtas įsakymas, darbuotojo parašas tokiame įsakyme negali būti prilyginamas pasirašymui rašytiniame darbo sutarties tekste. Šiuo atveju galėtų būti laikoma, kad darbuotojas su įsakymu tik supažindintas (Darbo kodekso 95 straipsnis).

Dienpinigių mažinimas darbdavio įsakymu prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo, bei teisingo apmokėjimo už darbą principams.

Atkreiptinas dėmesys, jog Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, kad pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos, reiškia, jog konstatuotinas darbuotojų teisių pažeidimas, kai darbdavys atsisako mokėti dienpinigius už komandiruotės metu išbūtas poilsio, švenčių, taip pat išvykimo į komandiruotę ir parvykimo atgal dienas.

Darbdavio atsisakymas mokėti dienpinigius už komandiruotėje išbūtas švenčių ir poilsio dienas neatitinka nustatyto teisinio reglamentavimo, pažeidžia darbuotojo teises net ir tuo atveju, jeigu dėl sumažinimo būtų susitarta kolektyvinėje ar darbo sutartyse, nes tai reikštų 100 proc. dienpinigių sumos mažinimą.

Darbdaviai privalo mokėti komandiruojamiems darbuotojams dienpinigius už visą faktiškai komandiruotėje ir kelionėje išbūtą laiką. Tokia pozicija atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 3 punktą, DK 220 straipsnį.

Darbdavio sprendimas nemokėti darbuotojui dienpinigių už faktiškai komandiruotėse būtą laiką prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams, taip pat toks sprendimas neatitinka sąžiningo darbdavio kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-415/2004).

Informacijos apie komandiruojamus darbuotojus teikimas

2017 m. sausio 1 d. įsigalioja nauja Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo (toliau – Įstatymas) redakcija. Iki šiol Lietuvos bendrovės, išsiuntusios savo darbuotojus į komandiruotę, trunkančią ilgiau nei 30 dienų, arba statybos darbams į Europos Sąjungos (toliau – ES) arba Europos Ekonominės Erdvės (toliau – EEE) valstybes turėjo apie tai informuoti Valstybinę Darbo Biržą (toliau – VDI). Nuo 2017 metų Lietuvos bendrovės turės informuoti tos šalies, į kurią komandiruojamas darbuotojas, atitinkamas institucijas, o užsienio įmonės, komandiruojamus darbuotojus į Lietuvą, turės informuoti VDI.

Į Lietuvą komandiruojami darbuotojai

Minėtas Įstatymas yra taikomas, kai darbuotojas yra siunčiamas laikinai dirbti Lietuvoje:

1)     pagal sutartį dėl paslaugų teikimo ar darbų atlikimo, kitos valstybės darbdavio sudarytą su Lietuvoje veikiančiu užsakovu;

2)     kitos valstybės darbdavio įmonės filiale, atstovybėje ar grupės įmonėje Lietuvoje;

3)     kaip laikinasis darbuotojas.

Kitos valstybės darbdavys, siunčiantis darbuotoją laikinai dirbti į Lietuvą ilgesniam kaip trisdešimt dienų laikotarpiui arba dirbti statybos darbus, iš anksto informuoja Lietuvos VDI teritorinį skyrių apie šiam darbuotojui taikomas nuostatas dėl:

  1. maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės;
  2. minimaliųjų kasmetinių mokamų atostogų trukmės;
  3. minimaliojo darbo užmokesčio, įskaitant padidintą apmokėjimą už viršvalandinį darbą, darbą naktį, darbą poilsio ir švenčių dienomis;
  4. laikinųjų darbuotojų darbo sąlygų;
  5. darbuotojų saugos ir sveikatos;
  6. asmenų iki aštuoniolikos metų, nėščių, neseniai pagimdžiusių ir krūtimi maitinančių darbuotojų apsaugos darbe;
  7. diskriminacijos darbe draudimo.

Jeigu tarp atskirų komandiruoto darbuotojo komandiruočių į Lietuvą yra mažesnis nei 30 dienų laikotarpis, 30 dienų laikotarpis apskaičiuojamas sumuojant visus komandiruotės laikotarpius (pertraukų laikas tarp komandiruočių nėra įskaitomas).

Užsienio darbdavys ne vėliau kaip vieną darbo dieną prieš komandiruojamo darbuotojo darbo pradžią Lietuvoje užpildo nustatytos formos pranešimą ir jį pateikia paštu, faksu arba naudojantis Elektroninių paslaugų darbdaviams sistema.

Minėtą dokumento formą galite rasti:

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0C388D4A0087/UdRhencOXC

Su komandiruotu darbuotoju susiję dokumentai privalo būti saugomi darbuotojo darbo funkcijų atlikimo vietoje visą komandiruotės laikotarpį ir pagal prašymą pateikiami atitinkamoms institucijoms.

Į EE/EEE valstybes komandiruojami darbuotojai

Lietuvos darbdaviai komandiruodami darbuotojus į ES arba EEE šalis ilgesniam nei 30 dienų laikotarpiui arba statybos darbams privalo informuoti tų šalių institucijas jų patvirtinta tvarka. Informuoti Lietuvos VDI tokiais atvejais nereikės.

Komandiruoti darbuotojai dirbs kaip lygūs

Europos Komisija pateikė pasiūlymus, dėl kurių gali didėti darbo užmokestis į užsienį komandiruojamiems darbuotojams. Nors tai gera žinia svetur dirbantiems lietuviams, naujos nuostatos gali sumažinti jų paklausą.

Neseniai Europos Komisijos (EK) pateiktame pasiūlyme numatyta prievolė komandiruotiems darbuotojams taikyti iš esmės tokias pačias darbo užmokesčio ir darbo sąlygų nuostatas, kokios taikomos vietos darbuotojams. Tai aktualu tūkstančiams Lietuvos darbuotojų: antai 2014 metais į kitas ES valstybes buvo komandiruoti daugiau kaip 19,2 tūkst. darbuotojų. Be socialinių garantijų „Lietuvos žinios“ neseniai rašė, kad Lietuvoje nebe naujiena samdyti darbuotojus vietos įmonėje ir išsiųsti juos į komandiruotę užsienyje arba pas darbdavį kitoje šalyje. Darbas komandiruočių principu, kaip tai vadinama darbo skelbimuose, tampa vis populiaresnis – didėja ir jo pasiūla, ir darbuotojų susidomėjimas. Užsienio darbdaviams labiausiai reikia statybos sektoriaus specialistų, kurių trūksta ir Lietuvoje, taip pat suvirintojų, metalo konstrukcijų surinkėjų, šaltkalvių laivų statybos ir remonto pramonei, elektrikų, santechnikų ir kt. Tokių darbuotojų Lietuvoje ieškančios įmonės neslepia, kad iš tikrųjų jiems teks dirbti vienoje ar kitoje užsienio valstybėje. Tiesa, siūlydamos darbą komandiruotės principu įmonės dažnai moka minimalią algą ir didžiąją dalį atlyginimo išmoka dienpinigiais, kurie neapmokestinami socialinio draudimo įmokomis. Taip įmonės sutaupo, tačiau darbuotojų sąskaita: ateityje jiems bus apskaičiuota mažesnė senatvės pensija, be to, mokamos mažesnės „Sodros“ išmokos ligos atveju, motinystės ir tėvystės pašalpos, kitos socialinės išmokos. Vis dėlto darbuotojai su tokiu modeliu sutinka, nes užsienyje tikisi daugiau uždirbti. Gaus priedų ir išmokų Didžiausi pokyčiai, kuriuos numato EK pasiūlymai, bus susiję su komandiruotų darbuotojų darbo užmokesčio norma, kaip dienraščiui nurodė advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatas Vilius Mačiulaitis. Dabartinėje direktyvoje komandiruotiems darbuotojams nustatyta tik minimali darbo užmokesčio norma, o pagal naują pasiūlymą numatyta taikyti tokias pat atlygio taisykles, kokios taikomos priimančiosios valstybės narės darbuotojams, kaip nustatyta teisės aktais ar visuotinai taikomomis kolektyvinėmis sutartimis. „Neretai darbo užmokestį sudaro ne tik minimalus atlyginimas, bet ir įvairios kitos priemokos bei išmokos, arba augant stažui didėja ir darbo užmokestis. Bus reikalaujama, kad valstybės narės aiškiai nurodytų, kokie elementai sudaro darbo užmokestį jų teritorijoje. Todėl tikėtina, kad komandiruojami darbuotojai uždirbs daugiau“, – prognozavo advokatas. Pavyzdžiui, darbuotojas, komandiruotas dirbti į Belgiją, turi gauti ne tik jo profesiją atitinkantį minimalų darbo užmokestį (13,379–19,319 euro už valandą), bet ir kitus priedus, nustatytus visuotinai taikomomis statybų sektoriaus kolektyvinėmis sutartimis: priedą už darbą blogu oru, judrumo išmoką, priedą už specialius darbus, įrankių nusidėvėjimo išmoką ir pan. Šiuo metu komandiruotiems darbuotojams dažnai mokamas mažesnis darbo užmokestis nei tą patį darbą dirbantiems vietos darbuotojams, o tai, EK manymu, gali lemti nesąžiningą vietinių ir darbuotojus komandiruojančių įmonių konkurenciją. Komisija, kaip nurodė V. Mačiulaitis, taip pat siūlo, kad visuotinai taikomose kolektyvinėse sutartyse nustatytos taisyklės komandiruotiems darbuotojams taptų privalomos visuose ekonomikos sektoriuose. Šiuo metu šios nuostatos taikomos tik statybų sektoriuje, o valstybės narės gali pačios spręsti, ar jas taikyti ir kituose sektoriuose. Valstybės narės ir toliau pačios spręs, ar kolektyvinės sutartys turi būti taikomos visuotinai. Visuotinai taikomos sutartys galios ir komandiruotiems darbuotojams. EK siūlomi pokyčiai į nacionalinę teisę turi būti perkelti iki 2016 metų birželio mėnesio. Sumažės darbų užsienyje „Jei mūsiškiai užsienyje kainuotų tiek pat, kiek vietiniai darbuotojai, ten nebūtų poreikio jų samdyti“, – anksčiau „Lietuvos žinioms“ tvirtino Lietuvos įdarbinimo įmonių asociacijos (LĮĮA) prezidentas dr. Tomas Bagdanskis. Komisijai pateikus naujus pasiūlymus, pašnekovas laikėsi savo nuomonės, kad vietinių ir užsienio darbuotojų atlyginimų suvienodėjimas galėtų sumažinti užsieniečiams skirtų darbo pasiūlymų skaičių. Tačiau pažymėjo, kad didelę įtaką Lietuvos darbuotojų konkurencingumui turėtų panaikinta galimybė didžiąją dalį užmokesčio mokėti neapmokestinamais dienpinigiais. „Mes esame konkurencingi ne dėl to, kad į rankas mokame mažiau nei tos šalies minimumas, o dėl to, jog pagrindinė dalis visos sumos mokama neapmokestinamais dienpinigiais“, – aiškino jis. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonominės ir socialinės verslo aplinkos skyriaus vadovas ir ekspertas Juozapas M. Preikša sakė, kad pramonininkų požiūriu siūloma tvarka turi protekcionizmo užuomazgų. Esą siūlymai palankūs šalims, į kurias vyksta pigesnė darbo jėga. O Rytų ir Vidurio Europos šalims, kurių žmonės dažniausiai ir uždarbiauja svetur, būtų trukdoma ilgalaikėje perspektyvoje susilieti su pajėgesnėmis rinkomis. „EK sako, kad naudojamasi esamomis spragomis, tačiau tai tik noras išlyginti savo pajėgumus: sukurti didesnę konkurenciją Vakarams ir galiausiai po kelerių metų džiaugtis tokio paties dydžio atlyginimais visoje Europos Sąjungoje. Šiuo požiūriu EK truputį apriboja visų Rytų ir Vidurio Europos darbuotojų konkurencingumą ir susiliejimo, suvienodėjimo galimybę“, – aiškino pašnekovas. Anot jo, šiuo metu Lietuvos įmonės, didžiąją dalį darbų atliekančios užsienyje, tai gali daryti būtent dėl mažesnių darbo sąnaudų. Mat komandiruoti lietuvį į užsienio šalį dažnai pigiau, nei toje šalyje samdyti vietinį darbuotoją. Suprantama, kad mažesnės Lietuvos įmonių – daugiausia veikiančių statybų ir transporto sektoriuose, sąnaudos yra nepalankios vietos įmonėms. „Bent jau per pastaruosius keletą metų, tiksliau – nuo Rusijos embargo pradžios, vis daugiau krovininių transporto priemonių pradėjo važinėti vakarietiškomis gatvėmis ir vakarietiškomis magistralėmis. Tai darė labai didelį spaudimą tų šalių transporto įmonėms. Ir mes manome, kad toks EK sprendimas yra šioks toks politikavimas ir protekcionizmas“, – sakė LPK atstovas. Gali paskatinti šešėlį J. M. Preikšos manymu, jei darbuotojas yra pasiruošęs dirbti Lietuvos darbo užmokesčio sąlygomis ir būti komandiruojamas į svečią šalį, jam neturėtų būti kliudoma tai daryti. „Aišku, išlieka klausimas, kokius atlyginimus savo darbuotojams moka vietinės tų šalių įmonės. Gali būti, kad sumažėjus darbingo amžiaus žmonių joms trūksta darbuotojų, todėl vidutiniai atlyginimai yra smarkiai išaugę, ir lietuviškos įmonės išliktų konkurencingos net mokėdamos tų šalių minimalų atlyginimą“, – svarstė jis. Vis dėlto pašnekovas nuogąstavo, kad reikalavimas mokėti atlyginimą pagal užsienio šalies sąlygas tik padidins „šešėlį“. Esą jau dabar didelė dalis įmonių, ypač tos, kurios komandiruoja darbuotojus į Latviją, Estiją ar kitas gretimas šalis, labai dažnai neregistruoja komandiruočių. Labai tikėtina, kad įsigaliojus naujai tvarkai neoficialiai komandiruojamų žmonių dar padaugėtų. Laisvas judėjimas Šengeno zonoje sudaro puikias sąlygas darbuotoją siųsti dirbti į užsienį, tačiau neforminti komandiruotės ir sumokėti lietuvišką atlyginimą kaip už darbą Lietuvoje. Daugiau saugumo EK pateikė ir daugiau reikšmingesnių pasiūlymų. Valstybės narės taip pat turės galimybę komandiruotiems darbuotojams taikyti tokias pačias darbo užmokesčio taisykles, kokias taiko pagrindinis rangovas, taip pat jeigu tokios taisyklės nustatytos ne visuotinai taikomose kolektyvinėse sutartyse. „Neretai, ir ypač įgyvendindamos didelius projektus, įmonės bendradarbiauja su įvairiais subrangovais. Valstybės narės gali nustatyti prievolę pagrindiniam rangovui sudaryti sutartis tik su tokiais subrangovais, kurie laikosi tam tikrų su darbo užmokesčiu susijusių nuostatų, pavyzdžiui, numatytų kolektyvinėse sutartyse (ir ne tik visuotinai taikomose). Jeigu tokia taisyklė nustatyta nacionaliniu lygmeniu, valstybės narės gali ją taikyti ir subrangovams, komandiruojantiems darbuotojus į jų teritoriją“, – aiškino V. Mačiulaitis. Dar viena naujovė: šiuo metu visiems komandiruotiems darbuotojams jau taikomos įvairios priimančiosios šalies svarbių darbo teisės aktų nuostatos, pavyzdžiui, susijusios su sveikata, saugumu ir higiena ar moterų ir vyrų lygybe. Tačiau kitose srityse, pavyzdžiui, apsaugos nuo nepagrįsto atleidimo, taikomi siunčiančiosios šalies darbo teisės aktai. Siūloma, kad į ilgalaikes komandiruotes vykstantiems darbuotojams daugeliu atvejų būtų taikomos tokios pat darbo teisės nuostatos, kokios taikomos priimančiosios valstybės narės darbuotojams. Jos bus taikomos nuo pirmos dienos, jei numatoma komandiruotės trukmė viršija 24 mėnesius. Jeigu terminas ilgesnis, – taikomos iš karto. SKAIČIAI Į kitas valstybes iš Lietuvos 2014 metais buvo komandiruota daugiau kaip 19,2 tūkst. darbuotojų, daugiausia (30,5 proc.) – į Vokietiją. Pagal iš Lietuvos komandiruotų darbuotojų skaičių Lietuva užėmė 19 vietą ES. Į Lietuvą iš kitų ES valstybių narių 2014 metais buvo komandiruota apie 1,9 tūkst. darbuotojų. Lietuva pagal priimamų komandiruotų darbuotojų skaičių ES buvo 26 vietoje. Komandiruotų darbuotojų dalis, palyginti su visa darbo jėga, yra vos 0,7 procento. Tačiau 2010–2014 metais komandiruotų darbuotojų skaičius išaugo beveik 45 procentais. 2014 metais ES buvo daugiau kaip 1,9 mln. komandiruotų darbuotojų. Vidutinė komandiruotės trukmė – keturi mėnesiai. Darbuotojų komandiravimas itin būdingas statybų, gamybos ir paslaugų, pavyzdžiui, asmenims (švietimo, sveikatos ir socialinio darbo) ir verslo (administravimo, specialistų ir finansinių) paslaugų, sektoriams.

Šaltinis: Eurostatas

KAIP NEPASIKLYSTI REIKALAVIMŲ KOMANDIRUOJAMIEMS DARBUOTOJAMS DŽIUNGLĖSE?

Darbas komandiruočių principu tampa vis populiaresnis: kaip rodo statistika, Lietuvos darbdaviai aktyviai samdo darbuotojus vietos įmonėse ir siunčia juos į komandiruotes užsienyje arba pas darbdavį kitoje šalyje. Tokiu principu Lietuvoje dirba ir iš kitų šalių atvykę darbuotojai.

Daugiausia darbuotojų komandiruojama iš statybų ir transporto sektoriaus. Taip pat darbuotojų komandiravimas būdingas gamybos ir paslaugų (švietimo, socialinio darbo) bei verslo (administravimo, finansų) paslaugų sektoriams. Jaučiama paklausa užsienio statybų, metalo konstrukcijų surinkėjų, laivų statybos, remonto ir elektros instaliacijos darbo rinkose.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2014 m. komandiravimo mastas sudarė 0,7 proc. visos ES darbo jėgos bei buvo 44,4 proc. didesnis lyginant su 2010 metais. Komandiruojamų darbuotojų skaičius iš Lietuvos 2014 m., lyginant su 2010 m., išaugo net 111 proc. Lietuva, kartu su Slovėnija, Slovakija, Graikija ir Bulgarija, nuo 2010 m. pajuto didžiausią komandiruojamų darbuotojų pokytį. Daugiausia darbuotojų iš Lietuvos komandiruojama į Vokietiją, Norvegiją, Prancūziją.

Pastebima, kad vyrauja keli pagrindiniai komandiravimo modeliai/priežastys. Pirma, darbuotojai komandiruojami dėl darbo kaštų skirtumų ir žemesnio darbo užmokesčio šalių konkurencinio pranašumo, pavyzdžiui, statybų, transporto, žemės ūkio sektoriuose. Tokio komandiravimo atveju įmonės taiko tik minimalius reikalavimus, kurie keliami darbo užmokesčiui priimančioje šalyje.

Antra, komandiravimas gali būti sąlygotas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Ši komandiravimo forma būdinga aukštesnės specializacijos sektoriuose, tokiuose kaip inžinerijos, finansinių paslaugų, specializuotų statybų sektoriuose. Tokiu atveju komandiruotiems darbuotojams mokamas ne minimalius reikalavimus atitinkantis darbo užmokestis, o darbo rinkos sąlygas atitinkantis atlygis.

Lietuva konkuruoja su kitomis valstybėmis narėmis žemesniais darbo kaštais ir darbo užmokesčiu, tačiau į Lietuvą komandiruojami darbuotojai dažniausiai atitinka antrąjį komandiravimo modelį.

Darbdaviams, siekiantiems užtikrinti saugias darbo sąlygas, ir darbuotojams, norintiems ginti savo teises, dažnai trūksta informacijos ir praktinių konsultacijų komandiravimo tema.

Aktualių klausimų ir su tuo susijusių teisinių išaiškinimų santrauka:

Dienpinigių mokėjimas. Nemažai klausimų darbdaviams kyla dėl dienpinigių mokėjimo, dėl to dažnai kyla teisminiai ginčai su komandiruojamais darbuotojais. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Pagal Lietuvoje galiojantį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, darbdaviui įtvirtinta teisė keisti nustatytą dienpinigių dydį, tačiau tik esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. Kadangi dienpinigius privalu mokėti už kiekvieną komandiruotėje praleistą dieną, t. y. ne tik už darbo, bet ir poilsio bei švenčių dienas, šiuo atveju darbdaviams kyla klausimų, ar galima mažinti komandiruojamam darbuotojui mokamų dienpinigių dydį iki leistino 50 procentų, jei yra išlaikomi komandiruojamam darbuotojui taikomi reikalavimai dėl minimalaus darbo užmokesčio priimančioje valstybėje narėje. Tačiau, net ir turėdami teisę tą daryti, darbdaviai dažni neatlieka šių veiksmų teisingai, taip pažeisdami komandiruojamų darbuotojų teises. Teismai yra išaiškinę, jog dienpinigiai komandiruojamam darbuotojui gali būti mažinami tik tuomet, jei tai aptarta kolektyvinėje ar darbo sutartyje, tuo tarpu konkretus mokamų dienpinigių dydis iki leistino 50 procentų sumažinimo gali būti nurodytas ir įsakyme dėl darbuotojo komandiruotės, su kuriuo darbuotojas supažindinamas pasirašytinai. Tačiau šios sąlygos numatymas vien tik komandiruotės įsakyme (nesant tokios susitarimo nei kolektyvinėje, nei darbo sutartyje) yra komandiruojamo darbuotojo teisių pažeidimas.

Darbo užmokesčio garantija. Darbdaviams nėra aišku, ar darbo užmokesčio garantija yra taikytina tik tam komandiruotės laikui, kuris viršija 30 dienų, t.y. nuo 31 komandiruotės dienos, ar nuo pat pirmos komandiruotės dienos. Šiuo atveju teismai yra nurodę, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymas, Direktyva ES/96/71 numato, kad komandiruotės trukmė skaičiuojama sudedant visas komandiruotės ar komandiruočių kalendorines dienas per vienerių metų laikotarpį nuo pirmosios komandiruotės pradžios, todėl ir darbo užmokesčio garantija taikoma nuo pirmosios komandiruotės dienos.

Komandiruočių metu įvykstantys nelaimingi atsitikimai. Nemažai diskusijų kyla dėl įvykstančių nelaimingų atsitikimų komandiruočių, tačiau ne darbo metu, ir su tuo susijusių darbuotojų pretenzijų. Šuo atveju teismai yra pasisakę, jog pagal Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą komandiruotam darbuotojui, neatsižvelgiant į teisę, taikytiną darbo sutarčiai ar darbo santykiams, turi būti taikomos tos valstybės, į kurios teritoriją darbuotojas siunčiamas laikinai dirbti, norminių teisės aktų, įskaitant praplėstų kolektyvinių šakos ir teritorinės sutarčių, nuostatos dėl maksimalaus darbo laiko ir minimalaus poilsio laiko trukmės. Tačiau darbo laikas ir poilsio laikas darbo laiko struktūroje yra vis tiek atribojamas, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos Darbo kodekse. Todėl kai darbuotojas yra pasiunčiamas į tarnybinę komandiruotę ir būdamas joje atlieka darbo sutartimi ar kitais papildomais susitarimais su darbdaviu sulygtas darbo funkcijas sulygtoje darbo vietoje, sulygtu darbo laiku, darbdavio pavedimu ar jo interesais absoliučiai visas buvimo komandiruotėje laikas negali būti laikomas darbo laiku, nes ir komandiruotėje atliekant darbo funkcijas įstatymu yra išskiriamas kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) laikas, kuris neįeina į darbo laiką. Vadinasi, tokiu atveju, kai komandiruotas darbuotojas susižaloja, nors ir būdamas komandiruotėje, bet ne dėl darbo veiklos darbo vietoje, ne kelionėje į darbą ar iš darbo, ne darbo metu, o buityje, gyvenamojoje vietoje kasdienio nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienos (pamainos) metu, kai darbdavys neturi darbuotojo kontrolės teisės, darbdavio atsakomybė negali kilti.

Teisingas išvykimų darbo funkcijoms atlikti įforminimas. Darbdaviams taip pat dažnai kyla klausimai, kaip teisingai ir tinkamai įforminti darbuotojų išvykimus darbo funkcijoms atlikti į užsienį. Kartais gali būti sudėtinga atskirti kilnojamojo pobūdžio darbo sąlygas nuo komandiruotėse atliekamo darbo bei pasirinkti tinkamiausią variantą – darbuotojo darbo funkcijas labiausiai atitinkantį, teisės aktams neprieštaraujantį ir mokestine prasme palankiausią tiek darbuotojui, tiek ir darbdaviui. Tarnybine komandiruote laikomas darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tuo tarpu kilnojamojo pobūdžio darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su darbuotojų važiavimu. Valstybinės darbo inspekcijos specialistų nuomone, kilnojamojo pobūdžio darbu, darbu lauko sąlygomis, darbu, susijusiu su važiavimais ar atliekamu kelionėje, darbdavys turėtų laikyti tokio pobūdžio darbą, kai darbuotojas darbo funkcijas vykdo ne nuolatinėje darbo vietoje ar lauko sąlygomis bent pusę jo nustatyto darbo laiko. Tokiems darbuotojams yra kompensuojamos su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos. Darbdaviams šis klausimas yra aktualus, kadangi susijęs su tenkančia mokestine našta. Dienpinigių, mokamų komandiruojamiems darbuotojams, apmokestinimas darbdaviui yra palankesnis. Nei dienpinigiai, nei kompensacijos, mokamos už kilnojamojo pobūdžio darbą, nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (išskyrus tam tikras išimtis). Tačiau apmokestinamųjų pajamų bazė, mokant kompensacijas, yra didesnė, palyginus su komandiruotėmis, todėl mokant kompensacijas, darbdaviams tenka didesnė mokesčių našta. Būtent dėl minėtos mokesčių naštos darbdaviai pagal pobūdį kilnojamuosius darbus linkę apskaityti kaip komandiruotes ir komandiruojamiems darbuotojams mokėti dienpinigius. Tačiau esant ginčams, teismai detaliai aiškinasi tikrąją šalių valią, atribodami tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, atsižvelgia į darbo teisinių santykių specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Todėl darbdaviams labai svarbu tinkamai įsivertinti šiuos aspektus, kadangi esant netikro komandiravimo požymiams, gresia atsakomybė.

Komandiravimo nustatymo kriterijai. Įgyvendinant antrąją komandiruojamų darbuotojų direktyvą, Valstybinė darbo inspekcija nustatė kriterijus, kuriais remiantis inspektorius atliks patikrinimus ūkio subjektuose, kuriuose dirba iš Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių komandiruoti darbuotojai, taip pat ūkio subjektuose, kuriuose dirba darbuotojai, komandiruojami į Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narę. Įmonėms kyla klausimų, kaip bus vertinami numatyti kriterijai, t. y. siunčiantis darbdavys didžiąją dalį veiklos vykdo Lietuvos Respublikos teritorijoje (darbdavio veiklos Lietuvoje dalis nebus pripažįstama didele, jeigu darbdavys iki darbuotojų komandiravimo Lietuvoje vykdė veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, po darbuotojų komandiravimo darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje, Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą arba darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų per 12 mėn. laikotarpį iki darbuotojų komandiravimo), komandiruojamas darbuotojas į darbą yra priimtas darbui Lietuvos Respublikoje, o darbo funkcijas kitoje valstybėje vykdo laikinai (darbas atliekamas užsienio valstybėje ribotą laikotarpį; komandiruotas darbuotojas, pabaigęs darbus ar suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta nuolatiniam darbui į Lietuvos Respubliką; siunčiantis darbdavys kompensuoja kelionės, apgyvendinimo, maitinimo ar kitas su komandiravimu susijusias išlaidas). Būtent šie kriterijai bus esminiai nustatant, ar įmonė tinkamai įformina darbuotojų komandiravimą ir moka dienpinigius, ar netinkamai įteisina kilnojamojo pobūdžio darbą.

A1 pažymėjimai. Įmonės susiduria ir su tam tikrais biurokratiniais sunkumais komandiruojant darbuotojus, kurie kelia klausimų dėl valstybės įstaigų tinkamo darbo ir veiklos efektyvumo visos Europos Sąjungos mastu. Pagal Bendrijos teisės aktus, Europos Sąjungoje judantiems darbuotojams taikomi tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, todėl Lietuvos darbdavys komandiruojamam darbuotojui gali taikyti Lietuvos socialinės apsaugos teisės aktus, kreipdamasis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, įgalinančio socialinio draudimo įmokas mokėti tik Lietuvoje. Kreiptis su prašymu išduoti A1 formos pažymėjimą ir pateikti reikiamus dokumentus darbdavys gali tik tada, kai jau turi sutartį su užsakovu (kartu su nustatytos formos prašymu ir kitais dokumentais reikia pateikti patvirtintą paslaugų sutarties su priimančia įmone kopiją), bet kol pažymėjimas išduodamas praeina nemažai laiko. Įmonėms kyla klausimų, ar darbuotojai gali būti komandiruojami dar neišdavus A1 pažymėjimo. Pagal nustatytas taisykles, A1 pažymėjimas gali būti išduodamas ir siuntimo dirbti į ES valstybę narę metu, taip pat ir šiam laikotarpiui pasibaigus (šiuo atveju jis išduodamas atgaline data), tačiau tai ne visuomet padeda. Kai kurios šalys sutinka, kad A1 formos pažymėjimas būtų pateiktas vėliau, o po to patikrina, ar jis yra, bet yra ir tokių šalių, kurios reikalauja, kad darbuotojas jį turėtų jau atvykdamas ir be pažymėjimo jo paprasčiausiai nepriima. Darbdavių nuomone, pažymų išdavimas paspartėtų, jei būtų ES šalis jungianti vieninga centralizuota sistema, kurioje atsakingos už pažymėjimų išdavimą skirtingų valstybių institucijos galėtų operatyviai patikrinti komandiruojamo asmens duomenis ir įsitikinti, kad jis yra apdraustas socialiniu draudimu, nereikalaujant turėti atskiro dokumento fiziškai. Taip pat klausiama apie tai, ar galima priimti darbuotoją, kuris iš karto būtų komandiruojamas į kitą valstybę narę dirbti, ir ar skirtingų komandiruočių laikas yra sumuojamas. Pagal nustatytas taisykles, A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje, kurį darbdavys siunčia dirbti jos naudai į kitą valstybę narę, jeigu iki siuntimo laikinai dirbti į valstybę narę pradžios siunčiamam asmeniui bent mėnesį taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Taip pat numatyta, kad jei pertrauka tarp dviejų siuntimo dirbti į tą pačią valstybę narę laikotarpių yra mažesnė nei 2 mėnesiai, siuntimo dirbti trukmė skaičiuojama nuo pirmo siuntimo pradžios.

Informacijos apie komandiruojamą darbuotoją pranešimas. Kadangi valstybės yra skirtingai nusistačiusios reikalavimus, kokią informaciją pateikti, ypač kalbant apie kontaktinį asmenį, pavyzdžiui, Lietuva tokio reikalavimo nėra detalizavusi. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Švedijoje pakankamai detaliai nurodoma, koks asmuo tai turėtų būti ir kokios jo atsakomybės.

Galimi darbo užmokesčio skaičiavimo pakeitimai. Nespėjus perkelti į nacionalinius teisės aktus antrosios komandiruojamų darbuotojų direktyvos nuostatų, Europos Komisija paskelbė savo pasiūlymą dėl Direktyvos dėl darbuotojų komandiravimo peržiūros, darbdaviai kėlė diskusijas dėl pateiktų pasiūlymų, ypač dėl siūlymo „vienodas darbo užmokestis už vienodo pobūdžio darbą“. Naujuoju pasiūlymu numatyta taikyti tokias pačias atlygio taisykles, kokios taikomos priimančiosios valstybės narės darbuotojams, kaip nustatyta teisės aktais ar visuotinai taikomomis kolektyvinėmis sutartimis. Todėl tiek komandiruotiems, tiek vietos darbuotojams būtų taikomos tokios pačios darbo užmokesčio nuostatos. Tai reiškia, kad skaičiuojant komandiruoto darbuotojo darbo užmokestį būtų būtina atsižvelgti į įvairius darbo užmokesčio elementus, jei jie išdėstyti teisės aktuose ar visuotinai taikomose kolektyvinėse sutartyse. Pavyzdžiui, darbuotojas, komandiruotas iš Lietuvos įmonės dirbti statybų sektoriuje Belgijoje, turėtų gauti ne tik jo profesinę kategoriją atitinkantį minimalų darbo užmokestį, bet ir kitus priedus, nustatytus visuotinai taikomomis statybų sektoriaus kolektyvinėmis sutartimis: priedą už darbą blogu oru; judumo išmoką; priedą už specialius darbus; įrankių nusidėvėjimo išmoką ir pan. Tai smarkiai apribotų Lietuvos įmonių galimybes konkuruoti dėl užsakymų kitose valstybėse narėse. Atsižvelgiant į darbdavių išreikštą nepasitenkinimą, Lietuva parodė taip vadinamą „geltonąją kortelę“.