Darbuotojų komandiravimas į užsienį: dienpinigių sumažinimo galimybės ir apribojimai

Darbo kodekso 220 straipsnyje nustatyta, jog pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Taigi Darbo kodeksas garantuoja komandiruotam darbuotojui nenumatytų išlaidų komandiruotės metu kompensavimą. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti.

Pirmiau nurodytoje Darbo kodekso normoje nustatytų garantijų dėl dienpinigių mokėjimo esmė atskleidžiama ir poįstatyminių teisės aktų normose, konkrečiai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11–396) patvirtintose Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse nustatyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienos), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (2008 m. balandžio 1 d. įsakymo Nr. 1K-123 redakcija) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“.

Mažesni dienpinigiai nei nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakyme gali būti mokami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2010 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 440 redakcija) 6 punkte nustatytais atvejais, t.y. jeigu tai nustatyta kolektyvinėje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyse, tačiau ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos.

Praktikoje gana dažni atvejai, kuomet darbdaviai bando sumažinti įmonės sąnaudas komandiruojamų darbuotojų sąskaita, t.y. nori pasinaudoti teisės aktų suteikta galimybe sumažinti dienpinigius įforminant tokį sumažinimą įmonės lokaliniais teisės aktais, arba bando tartis su komandiruojamais darbuotojais mokėti dienpinigius tik už darbo dienas. Tačiau darbdavys, bandydamas sumažinti kompensacijas už komandiruotes turėtų laikytis teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių.

Kaip galėtų būti mažinamas dienpinigių dydis?

Teisės aktais nustatyto dienpinigių normų dydžio mažinimas iki 50 procentų galimas tik kolektyvine sutartimi arba darbo sutartimi. Nesant įmonės kolektyvinėje, taip pat šalių darbo sutartyse nuostatos mažinti norminiais teisės aktais nustatytą dienpinigių normą, dienpinigių sumos sumažinamas darbdavio įsakymais – neteisėtas.

Darbdavys ir darbuotojas neturi teisės susitarti dėl dienpinigių mažinimo darbdavio įsakymu ir darbuotojui jį pasirašant, kadangi įsakymuose yra išreiškiama darbdavio valia, bet ne darbo sutarties šalių susitarimas. Toks įsakymas nelaikytinas darbo sutarties pakeitimu, ir pažeistų Darbo kodekso normas, reglamentuojančias individualių darbo sutarčių sudarymą ir vykdymą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2004 ir kt.).

Darbo kodekso 93 straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (Darbo kodekso 94 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka turėtų būti tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste. Dėl to negali būti laikoma darbo sutarties pakeitimu darbdavio priimtas įsakymas, darbuotojo parašas tokiame įsakyme negali būti prilyginamas pasirašymui rašytiniame darbo sutarties tekste. Šiuo atveju galėtų būti laikoma, kad darbuotojas su įsakymu tik supažindintas (Darbo kodekso 95 straipsnis).

Dienpinigių mažinimas darbdavio įsakymu prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo, bei teisingo apmokėjimo už darbą principams.

Atkreiptinas dėmesys, jog Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija, kad pasiųstiems į tarnybines komandiruotes darbuotojams per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta ir darbo užmokestis, mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos, reiškia, jog konstatuotinas darbuotojų teisių pažeidimas, kai darbdavys atsisako mokėti dienpinigius už komandiruotės metu išbūtas poilsio, švenčių, taip pat išvykimo į komandiruotę ir parvykimo atgal dienas.

Darbdavio atsisakymas mokėti dienpinigius už komandiruotėje išbūtas švenčių ir poilsio dienas neatitinka nustatyto teisinio reglamentavimo, pažeidžia darbuotojo teises net ir tuo atveju, jeigu dėl sumažinimo būtų susitarta kolektyvinėje ar darbo sutartyse, nes tai reikštų 100 proc. dienpinigių sumos mažinimą.

Darbdaviai privalo mokėti komandiruojamiems darbuotojams dienpinigius už visą faktiškai komandiruotėje ir kelionėje išbūtą laiką. Tokia pozicija atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 3 punktą, DK 220 straipsnį.

Darbdavio sprendimas nemokėti darbuotojui dienpinigių už faktiškai komandiruotėse būtą laiką prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams, taip pat toks sprendimas neatitinka sąžiningo darbdavio kriterijaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-415/2004).

Posted in Uncategorized.